The article discusses the state of road infrastructure in the Trakai district in the second half of the 18th century. Roads and related elements such as bridges, dykes, and inns were crucial for communication, trade, and transport, and their quality impacted the daily lives of residents and travellers. The Trakai district, due to its central location, could enjoy better road conditions compared to other areas of the Grand Duchy of Lithuania. Nevertheless, the road infrastructure in the region still faced many issues, such as a lack of adequate maintenance and modernisation. The article emphasises that roads were often in poor condition, which limited their functionality. There are also references to local initiatives aimed at improving the infrastructure. The analysis of the state of roads in the Trakai district can be viewed as a lens through which broader infrastructure problems throughout the Grand Duchy of Lithuania can be observed.

A breakthrough event in the history of the Eastern Churches in the Polish-Lithuanian Commonwealth was the synod held in Brest in 1596, as a result of which a religious community was established that recognised the authority of the papacy. The Basilian Order, reformed in 1617 and establishing the Lithuanian Basilian Province of the Holy Trinity, was able to be a helpful environment in implementing the idea. In this article, I present the places and circumstances of the foundation of 37 Basilian monasteries in the Grand Duchy of Lithuania in the 17th century and their founders. I analyse the political environments of the founders and the influence of the policy of the rulers of the Polish-Lithuanian Commonwealth on the dynamics of the foundations. I present the territorial conditions of monastic foundations. The results of the analyses showed the decisive role of the religious policy implemented by the monarchs in the 17th century.

The study presented here deals with the peculiarities of the functioning of the order The Benedictine Nuns of Perpetual Adoration of the Blessed Sacrament in the 18th century. The Sacramental Nuns led a simple, modest life based on a constant rhythm of adoration. Their rule was based on essentially the same principle as that of other Benedictine orders. In view of the fact that most of the historical sources concerning the functioning of the congregation in the 18th century have been destroyed, of particular importance is the found private correspondence of one of the prioress of the order – Maria Augustyna Radziwiłł. Her correspondence (found in The Central Archives of Historical Records in Warsaw) has not previously been analysed by researchers, hence its potential for use in recognising the presented issue is enormous. The aim of the research was to determine what daily life was like in the order during the times of King August III Wettin and Stanislaw August Poniatowski. Of particular importance is the analysis of the economic condition of the monastery, relations with benefactors, the standard of living of the nuns and the implementation of the foundation act. The presented findings are part of a broader current of research on monastic life in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the 18th century.

Lietuvos istoriografijoje Vilniaus generalgubernatoriaus institucija geriau žinoma kaip politiką Vakarinėse gubernijose formavusi įstaiga. Tačiau tyrime susiduriame su menkai istoriografijoje tyrinėtu aspektu – Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarija ir jos tarnautojais. XIX a. 3–4-ajame deš. pradėtas intensyvus biurokratizacijos procesas, biurokratų korpuso kūrimasis, aiškiau pastebimas centrinėse valdžios įstaigose. Šiame straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, rastais Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijos fonde, naudojantis aprašomuoju ir probleminės analizės metodais, siekiama atskleisti kanceliarijos struktūrą, tarnautojo įdarbinimo procesus, jo socialinį vaizdinį: kilmę, išsilavinimą, konfesiją.

The article focuses on the development of the network of convents (female monasteries) in the Kyivan Uniate Metropolitanate from the time of the Union of Brest (1596) to the first half of the 19th century. The first communities of Uniate nuns appeared within the Grand Duchy of Lithuania at the beginning of the 17th century. Unlike the men, they were not united in a single Order but were subordinated to the local bishop. The second half of the 17th century, with its almost continuous wars and internal conflicts in the Polish-Lithuanian Commonwealth, negatively impacted the development of monastic communities. Favourable circumstances for the Uniate Church and its monasticism emerged only in the late 17th and 18th centuries. During this period, three eparchies (dioceses) of the Kyivan Orthodox Metropolitanate joined the Union. Along with the bishops, numerous monastic communities located in these areas accepted the Union. However, between the 1730s and 1760s, there was a gradual dissolution of small convents. One of the main reasons for this was the implementation of the decisions of the Synod of Zamość (1720). The suppression of the Uniate female communities after the three partitions of the Polish-Lithuanian Commonwealth was continued by the Russian authorities, albeit for different reasons. At the end of the 18th century and in the first half of the 19th century, all convents in the Russian Empire were suppressed.

1920 m. spalio mėnesį militariniu keliu Lenkijos valdžia perėmė Vilniaus ir jo krašto kontrolę. Netrukus pradėtos kurti lokalios valdžios institucijos, kurias prižiūrėjo iš Varšuvos atsiųstas Lenkijos vyriausybės delegatas. Viena iš jam pavaldžių struktūrų buvo Vilniaus m. komisariatas, kuriam teko miesto ir aplinkinių apskričių gyvenimo stebėsena ir priežiūra. Į šios institucijos tarnautojų akiratį pateko įvairių etninių mažumų, tarp jų ir lietuvių, veikla. Publikuojamas dokumentas apie lietuvių mokytojų suvažiavimą 1922 m. gruodžio 28–30 d. yra vienas tokios veiklos pavyzdžių. Jis atskleidžia vietinės lenkų valdžios lietuvių politinį vertinimą, požiūrį į lietuviško švietimo perspektyvas, yra lietuvių ir lenkų santykių atspindys. Iš dokumento matyti, kad Vilniaus miesto ir jo krašto lietuvius lenkų valdžia vertino kaip Lietuvos agentus, kurie kėlė pavojų lenkiškumui šiame regione, todėl buvo siūloma varžyti jų švietimo veiklą.

Straipsnis skiriamas atgavusios laisvę ir atkuriamos Lietuvos valstybės galimiems politiniams kontūrams nusakyti. Jie brėžiami sekant praeitame amžiuje (1940–1994 m. laikotarpiu) Vakaruose gyvavusių pagrindinių lietuvių išeivijos organizacijų svarstymų pėdsakais. Mūsų išeivijos pagrindinėms organizacijoms autorius priskiria Amerikos lietuvių tarybą, Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, Lietuvos laisvės komitetą ir Pasaulio lietuvių bendruomenę.

Apie Lietuvos pirmąją sovietinę okupaciją 1940–1941 metais ir jos padarinius užsienio visuomenę, taip pat ir lietuvių išeiviją pasiekdavo labai ribota informacija. Lietuvių išeivijos vadovai ir Lietuvos diplomatai užsienyje iš pačių įvairiausių šaltinių (užsienio spaudos, užsienio diplomatų ir pabėgusių iš Lietuvos žmonių pasakojimų) rinko net menkiausią informaciją apie sovietizacijos padarinius kraštui. Ši informacija buvo būtina informuojant pasaulį apie tikrąją padėtį okupuotame krašte. Vienas iš tokių pirmųjų „gyvų šaltinių“ – garsus Lietuvos fotografas ir kino kūrėjas Kazys Lukšys (1892–1963), kuris 1941 m. kovo mėnesį atvyko iš Lietuvos į Los Andželą (JAV). Jo pasikalbėjimo su Lietuvos konsulu Juliumi J. Bielskiu metu pastarasis surinko svečio įspūdžius apie sovietų užimtos Lietuvos padėtį, radikalius pertvarkymus visose krašto gyvenimo srityse, krašto plėšimą ir naikinimą. Visą tą informaciją apibendrintai 1941 m. kovo 30 d. laiške konsulas nusiuntė Lietuvos pasiuntiniui Povilui Žadeikiui į Vašingtoną. J. J. Bielskis konsulato archyve pasiliko laiško nuorašą.

Lietuvių istoriografijoje dar nebuvo aptartas Lietuvos atstovų JAV pirmasis suvažiavimas 1924 m. Vašingtone. Surastas Lietuvos generalinio konsulato Niujorke archyve Lietuvos pasiuntinio Kazio Bizausko, konsulų Juliaus J. Bielskio ir Povilo Žadeikio pasitarimo protokolo nuorašas, kuris atskleidė tokio susitikimo priežastis – kuo geriau atlikti konsulinį darbą ir atstovauti Lietuvai. Dokumente fiksuojamos konsulų darbe kilusios problemos, atkreipiamas dėmesys į didelę darbo apimtį, personalo trūkumą. Kaip visuomet keliamos finansinės problemos. Susirinkime buvo siekiama koordinuoti atstovų veiklas, susitarti darbų pasiskirstymo klausimais, teikti pasiūlymai Lietuvos Vyriausybei, siekiant palengvinti atstovų veiklą. Dokumentą ir jo nuorašus Lietuvos pasiuntinys siuntė ne tik Lietuvos konsulams į Niujorką ir Čikagą, bet ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijai Kaune. Tokio pobūdžio susitikimai tapo tradicija.

Vilniaus miesto komisaras Kazimiežas Vimboras (Kazimierz Wimbor) išsiuntė 1924 m. pirmojoje pusėje Lenkijos vyriausybės įgaliotiniui Vilniaus mieste slaptą ataskaitą. Dokumento parengimą inicijavo Lenkijos vidaus reikalų ministerija, nurodžiusi vietinei valdžiai surinkti informaciją apie organizacinį gyvenimą atskiruose šalies regionuose. Ataskaitoje buvo aptariama įvairių miesto bendruomenių draugijų veikla, jų vadovybė, nevengta organizacijų politinio vertinimo ir rekomendacijų dėl tolesnės veiklos. Organizaciniu aktyvumu iš kitų bendruomenių išsiskyrė Vilniaus žydai, kurie įkūrė ir išlaikė kelias dešimtis įvairaus pobūdžio draugijų. Publikuojamas dokumentas aktualus ir vertingas vykdant Vilniaus m. XX a. istorijos tyrimus. Lietuvių istoriografijoje jis beveik nežinomas, publikuotas nebuvo.